Hobitonas – turbūt labiausiai gerbėjų pamėgta „Hobito“ ir „Žiedų Valdovo“ filmų vieta. Nors kitos vietos gali būti įdomesnės, epiškesnės, mistiškesnės ir kitokios –esnės, sunku rasti kažką labiau tikroviško, nei hobitų olos kalvų šlaituose. Tai visai nekeista, nes Hobitonas buvo pastatytas praktiškai visas ir realaus dydžio. O kai „Hobito“ filmavimo komanda iškeliavo, dekoracijos pasiliko ir tapo turistų traukos vieta. Dabar čia kasmet apsilanko po 20 tūkstančių turistų, kurie gali apžiūrėti hobitų namus ir išgerti alaus „Žaliajame drakone“ žvalgydamiesi į aplink besiganančias avių ir karvių bandas.

Šiandien sukanka lygiai 60 metų nuo trečiosios „Žiedų valdovo“ dalies, „Karaliaus sugrįžimo“, išleidimo. Pirmosios dvi romano dalys pasirodė metais anksčiau, 1954-aisiais liepą ir lapkritį, bet paskutinio tomo skaitytojams teko laukti dar beveik metus. Kodėl? Ogi dėl Tolkino pomėgio knebinėtis ir krapštinėtis prie detalių, šiuo atveju – dėlioti „Žiedų valdovo“ priedų medžiagą. Jos jis turėjo prikaupęs daugybę, tačiau atrinkti, surašyti tvarkingai ir pateikti leidėjams užtruko ilgai. Bet leidėjai sulaukė, skaitytojai irgi, ir štai jau šešis dešimtmečius visas pasaulis gali džiaugtis Saurono nugalėjimu, Aragorno grįžimu į sostą ir Žiedo nešėjų išplaukimu į Vakarus.

Tokiomis progomis tolkinistai dažnai rengia įvairius minėjimus. Šįkart toks minėjimas – akcija socialiniuose tinkluose. Prie jos galite prisijungti ir jūs: raskite 60 žodžių ilgio citatą iš „Žiedų valdovo“ ir pasidalinkite ja, pridėję žymą #LOTR60words . Smagaus ieškojimo!

Beje, sukaktis šiandien ne vienintelė. Tą pačią dieną 1949-aisiais metais išleistas „Fermeris Džailsas iš Hemo“. Tad citatos apie drakoną Chrisofilaksą irgi laukiamos.

Apie Nūmenorą geriau žinomuose Tolkino kūriniuos parašyta nedaug. Tai buvo sala-valstybė, egzistavusi tūkstančius metų prieš Žiedo karą, Antrajame amžiuje. Amžiaus pabaigoje ji nuskendo vandenyne, o dalis išsigelbėjusiųjų įkūrė Arnoro ir Gondoro karalystes. Aragornas yra vienas iš Nūmenoro valdovų palikuonių.

Paklauskite atsitiktinai sutikto žmogaus, kokia yra garsiausia fantastinė trilogija pasaulyje, ir jums turbūt atsakys, kad tai – „Žiedų Valdovas“. Ir bus neteisus, nes „Žiedų Valdovas“ nėra trilogija. Kaip gi taip?

Kai Žiedo brolija plaukė Anduinu, jie praplaukė dvi didžiules senovines statulas – Argonatą. Aragornas tuomet paaiškino hobitams, kad jos vaizduoja Izildūrą ir Anarioną, kadaise valdžiusius Gondorą. Bet detalesnio paaiškinimo „Žiedų Valdove“ nėra. Visgi iš kitų tekstų ir užuominų galime susidaryti visai neblogą vaizdą apie tai, kaip ir kodėl šios statulos atsirado.

Dar nebuvo pasibaigę „Penkių armijų mūšio“ titrai, o daugeliui tolkinistų visame pasaulyje jau nedavė ramybės klausimas, ar sulauksime kada nors „Silmariljono“ ekranizacijos. Vieniems tokia perspektyva atrodo kraupi, kitiems – labai laukiama. O čia, nesileisdami į meninės vertės nagrinėjimus, pabandykime atsakyti į klausimą, kokie šansai yra išvysti „Tolkino Biblija“ vadinamą kūrinį vizualioje formoje.