Tęsiame įrašus apie Ardos antrąjį amžių, bandydami įsivaizduoti, ko tikėtis iš būsimo serialo. Jau žinote, kad nūmenoriečiai ilgai savo tolimoje saloje neužsisėdėjo ir po šešių šimtmečių atskirtyje nuo kitų Viduržemės tautų, jie grįžo laivais į žemyną. Kokią Viduržemę jie rado?
Kaip pasakojama “Akalabete”, antrojo amžiaus pradžioje, kol Nūmenoras kilo ir klestėjo, Viduržemė slinko atgal ir blėso joje šviesa ir išmintis, o žmonės gyveno slegiami šešėlio. Tačiau ne visose žemėse buvo taip gūdu - lyg šviesos salos kūrėsi elfų ir dvarfų karalystės.
Beleriandui nuskendus dalis elfų eldarų vis dėlto nenorėjo palikti krašto, kuriame taip ilgai dirbta ir kovota, tad jie liko gyventi Lindone, siaurame žemės lopinėlyje tarp Mėlynųjų kalnų ir jūros, kur antrojo amžiaus pradžioje Gil-galadas įkūrė elfų karalystę. Lindonas ilgam laikui tapo Elrondo namais, tik po daugelio šimtmečių ir po žiauraus karo su Sauronu jis persikels į Paskutinįjį Prieglobstį Rivendele. Lindoną ir kalnus skersai kirto Lūno įlanka, kurios pakrantėse iškilo elfų uostai, ten gyveno laivadirbys Kirdanas, turbūt seniausias Viduržemės elfas, ir ten buvo statomi laivai, kuriais elfai iškeliaudavo į Vakarus, jei nuspręsdavo palikti Viduržemę.
Elfai gyveno ne tik Lindone. Po plačias žemes toli nuo jūros nevaržomi klajojo elfai avarai, kurie niekada nepažino Vakarų šviesos. Jie gyveno taikiose, tačiau apleistose ir sulaukėjusiose žemėse. Panorėję palikti Lindoną eldarai kėlėsi per Mėlynuosius kalnus ir prisijungę prie avarų ir miškų elfų kūrėsi Viduržemės kalnuose ir giriose. Elfai noldorai įsikūrė Eregione, žemėse, besidriekiančiose palei Ūkanotuosius kalnus. Ten kurį laiką, prieš apsigyvendami Lotloriene, viešpatavo Galadrielė ir Kelebornas. Eregione iškilo puikus elfų miestas Ost-in-Edhil, garsėjęs Brangakmenių Meistrų - elfų amatininkų gildijos - darbais.
Iš Ost-in-Edhil vedė kelias prie Ūkanotųjų kalnų, prie vartų į Moriją, o Morijoje, žinoma, gyveno dvarfai. Mėlynuosiuose kalnuose nuo seno gyvenusios Ugniabarzdžių ir Plačiajuosčių dvarfų gentys turėjo iš ten išsikelti, nes jų kalnų miestai buvo sugriauti, kai Beleriando žemės nugrimzdo po jūros vandenimis. Jie ir įsikūrė Morijoje. Galadrielės toliaregiškumo dėka Eregiono elfai ir Morijos dvarfai susibičiuliavo. Jie gyveno santarvėje, dirbdami kartu ir besimokydami vieni iš kitų, todėl Eregionas tapo stipresnis, o Morija - gražesnė. Apie šią draugystę mums primena nuo tų laikų iki pat Žiedo karo išlikusios Dūrino durys - vartai į Moriją, kuriuos pastatė dvarfas Narvis, o mėnesienoje švytinčiu ithildinu išrašė didis elfų meistras Kelebrimboras. Tam, kad vartai atsivertų, tereikėdavo ištarti “draugas”.
Deja, santarvė ir taika amžinai netruko, per Viduržemę ėmė slinkti visus kiršinantis blogio šešėlis. Bet apie Priešo kėslus - kitą kartą.
[Iliustracija: White Ships From Valinor, autorystė - Ted Nasmith]