2012 m. gruodį vis būdavo šnekama apie artėjančią pasaulio pabaigą. Tą mėnesį vykusiuose Tolkinėjimuose 3-XII irgi šnekėjomės apie tai, kada ir kaip baigėsi pasaulis Ardos istorijoje, kaip jis pasibaigs iš viso ir kas bus po to; taip pat kaip tie mitai primena mūsų pasaulį, jo reiškinius ir ateitį. Pagal šių tolkinėjimų medžiagą parengtas ir šis straipsnis.
---
Šiomis dienomis visi tik ir kalba apie pasaulio pabaigą. Gruodžio 21-oji, besibaigiantis majų kalendorius, planeta X, dar visokios astrologinės pranašystės... Žinoma, tai nėra kažkas labai ypatingo – kokių nors pasaulio pabaigų numatoma turbūt kasmet, o kas keletą metų viena ar kita pranašystė išplinta po pasaulį. Taip buvo artėjant 2000-iesiems metams, vėliau kažkas panašaus dėjosi ir 2003-aisiais. Ir tai tėra tik naujausi gąsdinimai; istorijoje jų žinoma ne vienas ir ne du. 1666-aisiais metais krikščionys baiminosi šėtono pinklių, tais metais kilęs didžiulis gaisras Londone buvo laikomas pasaulio pabaigos pradžia; 999-ieji metai, pirmojo tūkstantmečio pabaiga, irgi atrodė baugūs, buvo laukiama antrojo Kristaus atėjimo. Pasakojama (nors nežinia, ar ši istorija neišgalvota) net apie molinę lentelę, rastą vienos iš Tarpupio civilizacijų – ar tai asirų, ar tai akadų – teritorijoje, datuojamą trečiu tūkstantmečiu prieš Kristų, kurioje baiminamasi artėjančios pasaulio pabaigos.
Kaip ten bebūtų, šis eilinis apokaliptinis burbulas yra puiki proga susipažinti su įvairiomis "pasaulio pabaigomis" Ardoje. O ten jų būta, ir ne vienos. Vėlgi, to galima būtų tikėtis, mat pasakojimai apie Ardą, ypač "Silmariljonas" ir "Viduržemės istorija", yra mitologiniai, o mitologiją be pasaulio pabaigos istorijų rasti sunku. Skandinavai turi savo Ragnaroką, krikščionys – Paskutinį teismą, induistai laukia Kalki atėjimo, ir taip toliau. Paskutinis mūšis ir po jo atgimsiantis pasaulis figūruoja ir Ardoje, tačiau iki jo dar prieisime, o dabar pasižiūrėkime į Ardos pradžią.
Kad pasaulis baigtųsi, pirma reikia jį sukurti...
Tik sukurta Arda buvo keista vieta – šviesa joje tekėjo pažeme, Saulės ir Mėnulio nebuvo, žvaigždžių, bent jau ryškiausiųjų, dar irgi ne. Būtent tokį pasaulį elfų ir žmonių atėjimui ruošė valai. Ankstesniame straipsnyje apie Ainulindalės ir mūsų Visatos atsiradimo panašumus minėjau, jog toks ankstyvosios Ardos aprašymas neblogai atitinka seniausiąją geologinę Žemės epochą, vadinamą "hadine". Tada dangų dengė dulkių pilni debesys, užstoję Saulę ir žvaigždes, Mėnulio iš pradžių išvis nebuvo, o planetos paviršiumi tekėjo lavos upės, besiveržiančios pro dar nesustingusią plutą ir nuolat spjaudomos ugnikalnių. Bet valai Morgotą įveikė, šviesą surinko į žibintus, o patys ėmėsi darbo.
O darbo būta visokiausio. Varda prasklaidė dangų ir sukabino žvaigždes, Aulė stumdė žemynus, Manvė pakeitė atmosferos sudėtį, padedamas Javanos paleistos pirmykštės gyvybės. Toji gyvybė atsirado Ulmo valdomuose vandenyse, o nuo jos prasidėjo ilgas gyvybės ir mirties ciklas, prižiūrimas Mandoso. Per milijardus metu beveik visos gyvybės rūšys, kada nors egzistavusios Žemėje, išnyko ir jas teliko apverkti Nienai; tačiau tos, kurios išliko, buvo geriausiai prisitaikiusios prie aplinkos, kad jų nesumedžiojo net Oromė. Matome, kad bent jau visi aštuoni Aratarai (galingiausieji iš valų) darbo turėjo per akis. Kiti turbūt irgi kažką veikė...
Daugelis darbų, kuriuos valai darė kovodami su Morgotu, buvo įvairus žemių keitimas. Tai jie žibintus statė, tai kalnus kėlė, tai naują žemyną sau pasistatė. Šie pokyčiai primena procesus, keitusius žemynų išvaizdą mūsų pasaulyje – plutos plokščių judėjimą. Per milijonus metų žemynai, plaukiodami ant minkštų vidinių planetos sluoksnių, persiskirsto neatpažįstamai (atkreipkite dėmesį į žemynų išsidėstymą maždaug ties 16-ta filmuko sekunde; neatrodo šiek tiek panašu į Belerijando ir Viduržemės krantus?). Šitaip ir kalnai gali iškilti – ir Alpės, ir Himalajai yra to pavyzdžiai – ir jūros atsirasti bei pranykti, ir netgi visai nauji žemynai iškilti.
...o sukūrus galima ir užbaigti
Pasaulio ir gyvybės jame vystymasis toli gražu nėra tiesus ir tolygus procesas. Kas keletą milijonų metų Žemėje įvyksta didžiuliai rūšių išnykimai; kas keletą dešimčių milijonų metų jie būna tokie didžiuliai, kad pranyksta daugiau nei pusė visų gyvūnijos rūšių. Juos sukelia įvairios priežastys. Kai kurios iš jų kyla pačioje Žemėje – katastrofiška klimato kaita, naujas pražūtingas virusas; kitos įvyksta dėl Saulės sistemos įvykių – Saulės aktyvumo pokyčių, asteroidų smūgių; na o dar kitas sukelia astronominiai reiškiniai – pavyzdžiui, supernovų sprogimai kosminėse Saulės apylinkėse.
Kuo tai gali būti susiję su Arda? Viena simbolinė užuomina apie rūšių išnykimą randama įvairiuose mituose. Prisiminkime, jog po Pirmojo amžiaus Viduržemę paliko daugelis elfų, o po Trečiojo pasitraukė ir didžioji dalis likusiųjų. Be to, kažkada Antrajame ar Trečiajame amžiuje pranyko entės. Tokie kai kurių būtybių pradingimai gali būti suprantami kaip didelio rūšių išnykimo mitologinis atgarsis. Javanos miegas, kurio metu visa augmenija ir gyvūnija buvo sustingusi tamsoje, taip pat kažkuo primena panašius ilgalaikius atšiaurius reiškinius, stabdžiusius gyvybės plitimą Žemėje.
Visgi reikia pripažinti, kad geriau pažįstamos "pasaulio pabaigos" Ardoje – Belerijando ir Nūmenoro žlugimai – buvo nelabai panašios į lėto tektoninių plokščių judėjimo poveikį ar rūšių išnykimus. Jų staigumas ir mastas primena tai, ką apie Žemės paviršiaus kaitą filosofai ir mokslininkai galvojo dar nuo Antikos laikų iki XX a. vidurio.
Staigieji kataklizmai
Dar Platonas, dialoge apie Atlantidą, mini, kad sala nuskendo per vieną naktį baisaus kataklizmo metu. Iki pat XX amžiaus pradžios buvo manoma, kad Žemės paviršiaus išvaizdą – krantų linijas, kalnų aukštį, salų ir netgi žemynų egzistavimą – nulemia milžiniškos katastrofos, sunaikinančios vienas žemes, iškeliančios kitas ir pakeičiančios trečias. Katastrofos trunka neilgai, bet jų pasėkmės yra ilgalaikės; kartais net amžinos, jei sunaikinama kokia civilizacija. Tarp katastrofų sekdavo ilgi ramybės periodai, kurių metu Žemės paviršius nė kiek nekisdavo. Toks geologinės evoliucijos modelis kartais vadinamas "nuolatinumo" (angl. permanence) modeliu. Tik XX amžiuje jį pakeitė žemynų judėjimo modelis, vėliau išaugęs į tektoninių plokščių teoriją, kuri geologų pripažinta tapo tik septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Tad ar Ardos istorija, Amžių pabaigos ir katastrofos yra visiška atgyvena ir neturi nieko bendra su realybe? Toli gražu! Yra du procesai, kurie gali sparčiai sukurti ar nuskandinti didelius žemės plotus. Pirmasis – tai povandeninių ugnikalnių išsiveržimai, kurie gali "pastatyti" uolines salas vidury jūros arba jas taip pat sėkmingai nuskandinti, jei išsiveržimo metu ugnikalnis sugriūva (prisiminkime Žiulio Verno "Paslaptingą salą", kurios veiksmas vyko būtent tokioje vulkaninėje uoloje).
Antrasis procesas – ledynmečiai. Turbūt daugelis žinote, kad ne vienas ir ne du ežerai Lietuvoje susiformavo būtent paskutinio ledynmečio metu. Taip pat gal esate girdėję, jog ledynams sukausčius šiaurines ir pietines Žemės dalis, vandens lygis kitur nusenka, taigi žemynai tampa didesni. Ledynui traukiantis, iš po jo išnyra naujos žemės, o kiti plotai nuskęsta kylant jūroms. Nuo Europos prieš 11 tūkstančių metų nuslinkus ledams, atsivėrė didžiuliai lygumų ir kalvų plotai – Britanija, šiaurės Vokietija, Skandinavija, šiandieninės Baltijos šalys... ir Dogerlandas, didžiulė lyguma tarp Britanijos ir Vokietijos, kurios derlingos pievos, turtingi miškai ir žuvingos upės maitino daugybę mezolito genčių. Bet prieš 8 tūkstančius metų jūros lygis staiga vėl pakilo, mat ištirpo ledynai Šiaurės Amerikoje ir į Atlanto vandenyną pasipylė milžiniški vandens kiekiai. Dogerlandas buvo užlietas per keletą dešimtmečių, o jo gyventojams teko ieškoti naujų vietų gyvenimui; dalis jų turbūt persikėlė į Britaniją ir Airiją, kiti pasuko į pietus ir rytus, į dar neužlietas centrinės Europos lygumas.
Ar Dogerlando istorija jums nieko neprimena? Ne tik pagrindinis motyvas – didžiulis žemės plotas, per keletą dešimtmečių užlietas jūros – panašus į Pirmojo amžiaus pabaigą, Įniršio karą ir Belerijando sunaikinimą. Įvairios detalės irgi įdomios: nutirpęs ledynas šiaurės vakaruose (Helkaraksė?), vandenų banga ateinanti iš vakarų (iš Valinoro?), migracija į Britaniją (Nūmenorą?) ir giliau į žemyną (Viduržemę?). O dar atsiminkime, kad pirmuosiuose "Silmariljono" variantuose Tolkinas Britaniją tapatino su Tol Eresėja... Beje, Pirmojo amžiaus pabaigoje įvyko dar vienas geologinis pokytis – pranyko Helkaro jūra, plytėjusi ten, kur vėliau buvo Mordoras, Rūnas ir kitos žemės toliau į rytus. Tai irgi gali būti besitraukiančio ledyno poveikis – pastarajam tirpstant, žemės paviršius ima kilti ir sritys, kažkada buvusios žemiau jūros lygio, staiga tampa aukštesnės, o vanduo išteka į kitas jūras.
Taigi matome, kad Belerijando ir Nūmenoro pranykimas gali būti paaiškinti kaip staigių geologinių procesų pasėkmė – atitinkamai ledynmečio pabaigos ir ugnikalnio išsiveržimo padariniai. Bet šios pabaigos yra tikrai ne visi kataklizmai, nutikę Ardoje.
Kitokios pabaigos
Straipsnio pradžioje minėjau, kad 1666-aisiais metais kilęs Londono gaisras kai kurių, labiau į paniką linkusių žmonių buvo laikomas pasaulio pabaigos ženklu. Tokio lygio "pabaigų" būta ir Viduržemėje. Gerai žinomas ketvirtasis Belerijando mūšis, Dagor Bragollach arba Staigiosios ugnies mūšis, prasidėjo, kai Morgotas iš Tangorodrimo paleido ugnį ir dūmus, kuriais nusiaubė Belerijandą, pralaužė noldų laikomą apsiaustį ir išsiuntė orkus siaubti ir plėšti. Nenustebčiau, jei kur nors Bretilio miške, Arverniene ar Estolade gyvenantiems žmonėms ir elfams tokie įvykiai atrodytų kaip pasaulio pabaiga.
Bet tai pasaulio pabaiga nebuvo. Nebuvo pabaiga ir Trečiojo amžiaus 1635-aisiais metais prasidėjęs Didysis maras, nusiaubęs Gondorą ir aplinkinius kraštus. Ir pora šimtų metų vėliau vykę Važnyčiotojų (Wainriders) puolimai, vos nesunaikinę Gondoro. Šiaurinė karalystės Arnoro gyventojai taip pat ilgus metus gyveno nuolatinės grėsmės šešėlyje, laukdami eilinio puolimo iš Angmaro. Gal tai ir neatrodė kaip visiška pasaulio pabaiga, bet šviesaus gyvenimo vilties tikrai nepridėjo. Gerokai vėliau, 2758-aisiais metais, šiaurinę Viduržemęs dalį nusiaubė Ilgoji žiema, kurios metu žuvo tūkstančiai Rohano, Grafystės ir aplinkinių kraštų gyventojų. Tokie gamtos kataklizmai vėlgi nesunaikino nei vienos šalies, bet daugeliui galėjo atrodyti kaip pasaulio pabaiga.
Pabaigų pabaiga
Apžvelgę įvairias nevisiškas pabaigas ir palyginę jas su mūsų pasaulio įvykiais, galime pereiti prie didžiojo įvykio, kurį išpranašavo Mandosas. Dagor Dagorath, Mūšių mūšis, įvyks pasaulio pabaigoje, o jame susidurs visi didžiųjų legendų herojai. Viskas prasidės, kai Morgotas ras būdą grįžti į Ardą, sugriaus Aušros bei Nakties vartus ir užgesins Saulę ir Mėnulį. Jis surinks kariauną, prikėlęs Sauroną, nazgūlus, drakonus ir gausybę orkų, o prieš jį kovoti stos valai, Tūrinas, Earendilis ir laisvosios tautos. Kovoje dalyvaus ir Ar Farazono kariuomenė, įkalinta kalnuose Valinore, bet kurią pusę jie palaikys, nėra pasakyta.
Kova truks ilgai, kol galiausiai Tūrinas nužudys Melkorą ir visiems laikams sunaikins jo blogį. Silmariliai bus ištraukti iš žemės gelmių, Feanoro dvasia juos atiduos Javanai, kuri atkurs Valinoro medžius. Medžių šviesa nutvieks visą pasaulį, nebedengiama pranykusių Pelorų kalnų. Elfų dvasios galės palikti pasaulį, ainai sukurs naują, nebesuterštą, muziką ir visi gyvens amžinai ir laimingai.
Mūšis laikų pabaigoje yra daugelio religijų ir mitologijų elementas; Tolkinas, aprašydamas Dagor Dagorath, pasiskolino nemažai motyvų iš skandinaviškojo Ragnaroko – ir ten, ir ten užgęsta Saulė, sulaužomos pasaulius skiriančios ribos, o po mūšio pasaulis atgimsta naujas ir gražesnis.
Ar numatoma mūsų pasaulio ateitis kuo nors panaši į Mandoso pranašystę? Mūsų Saulė šviečia jau penkis milijardus metų, dar tiek pat jai liko gyventi pagrindinėje sekoje. Vėliau ji taps raudonąja milžine – išsiplės šimtus kartų ir paraudonuos. Tuo metu žvaigždės paviršius pasieks netgi Žemę; Venera ir Merkurijus sudegs, o mūsų planeta jei ir išliks, tai tikrai nebus tinkama gyvybei. Gal tai ir turėjo omeny Mandosas, kalbėdamas apie Morgoto grįžimą į Ardą ir Earendilio nusileidimą iš dangaus? Dar vėliau, po keleto milijonų metų, Saulė nusimes išorinius sluoksnius, o jos branduolys susitrauks į mažytę ir labai tankią žvaigždelę, vadinamą baltąja nykštuke. Žemėje mums pažįstama gyvybė egzistuoti nebegalės, nes mirusios Saulės šviesos nebeužteks sušildyti planetą. Tačiau niekada negali būti tikras, ar naujos sąlygos neleis atsirasti kitokiai gyvybei. Saturno palydove Titane tvyro skysto metano vandenynai, lyja metanu ir panašiais junginiais, tad sąlygos gyvybei egzistuoti yra visai tinkamos, nepaisant beveik dviem šimtais laipsnių žemesnę temperatūrą, nei užšąla vanduo. Gal panašiame ateities šaltyje nauja gyvybė atsiras ir Žemėje? Aišku, į dabartinę ji bus visiškai nepanaši, bet negali tikėtis, kad po antrosios ainų muzikos gyvenimas išliks nepakitęs.
Beje, dar viena pranašystės detalė – Saulės ir Mėnulio pakeitimas nejudančiais Valinoro medžiais – irgi turi astronominį atitikmenį, tik įvyksiantį gerokai vėliau, nei Saulė taps baltąja nykštuke. Mėnulis jau seniai į Žemę atsukęs tik vieną pusę; jis yra prirakintas prie mūsų planetos, ir pasisukti kitaip negali. Po truputį ir Žemė rakinasi prie Mėnulio – Žemės diena ilgėja, o po maždaug 50 milijardų metų pailgės tiek, kad Mėnulis visada kybos virš to paties Žemės taško. Dar 200 milijardų metų vėliau Žemė taps prirakinta ir prie Saulės, taigi Saulė taip pat švies visada virš vieno Žemės paviršiaus taško. O per tiek laiko natūrali erozija nugludins visus kalnus, palikdama Žemę plyną ir paplokščią, kaip Mandosas ir pranašavo.
Ar tai jau viskas?
Žemės ir Ardos lemtį jau pristačiau, tad ar dar yra ką pasakoti? Pasirodo, yra. Nes kažkokia pabaiga gali ištikti ir Visatą, arba Ea. "Viduržemės istorijos" dešimtajame tome "Morgoto žiedas" minima, jog elfai neabejojo, jog Arda nėra amžina. Net ir po Antrosios ainų muzikos viskas kažkada turi baigtis, nes amžinas yra tik Eru, o Eru nėra Ea dalis. Iš kitos pusės, ten pat rašoma, jog elfai nemanė, kad Arda taps mirusiu, negyvu ir tuščiu pasauliu. Taigi kokia ta visuotinė pabaiga bebūtų, ji nebus išblėsimas ir nugrimzdimas į nebūtį. Ir vėlgi, tokie teiginiai gali būti susieti su kosmologinėmis teorijomis apie Visatos ateitį.
Dabartinė kosmologijos teorija, vadinama Didžiuoju sprogimu, nusako ir Visatos vystymąsi iki šiandieninės būsenos, ir jos ateitį. Priklausomai nuo įvairių parametrų verčių, galimos trys Visatos baigtys, vadinamos Didžiuoju suplėšymu (Big rip), Amžinuoju plėtimusi (Eternal expansion) ir Didžiuoju sutraiškymu (Big crunch). Pavadinimai visai neblogai nusako jų esmę: Didysis suplėšymas įvyks tada, jei Visatos plėtimasis vis greitės ir greitės, taip suardydamas galaktikų spiečius, vėliau galaktikas, tada atplėš planetas nuo žvaigždžių, o galiausiai sunaikins absoliučiai viską iki menkiausių elementariųjų dalelių. Amžinasis plėtimasis pasireikštų galaktikų spiečių tolimu vienas nuo kito, tačiau kiekvienas spiečius susijungtų į milžinišką galaktiką, kuri galų gale liktų vienintelis objektas regimojoje Visatoje. Žvaigždės tokioje megagalaktikoje mirtų ir gestų viena po kitos, kol galiausiai Visatoje nebeliktų jokios šviesos – tai vadinama "šilumine mirtimi". Trečioji baigtis įvyktų, jei Visatos plėtimasis lėtėtų, sustotų ir prasidėtų Visatos traukimasis, kuris galiausiai baigtųsi visko susispaudimu į vieną tašką ir galbūt nauju Didžiuoju sprogimu.
Elfų išsakyta mintis apie Visatos neamžinumą lyg ir sako, kad Ardai numatyta ne antroji baigtis. Pirmoji baigtis irgi nelabai tinkama, nes po jos nors Visatoje nelieka jokių objektų, bet pati erdvė išsilieka, kas, kad sparčiai besiplečianti. O štai trečioji baigtis – Didysis sutraiškymas – kaip tik atitinka ir Visatos baigtinumą, ir netapimą mirusia erdve. Ir Antroji ainų muzika gali būti naujas Didysis sprogimas, kuriuo prasidėtų nauja Visata ir naujas gyvybės ciklas.