Be John’o Ronald’o Reuel’io Tolkien’o nebūtų buvę nei šio puslapio, nei apskritai šimtų šaunių dalykų. Aš nesėdėčiau valandų valandas prie storos angliškos knygos, negalėdama nuo jos atsiplėšti. Naktim nekankintų nemiga – juk perskaičius paskutinį ,,Žiedų valdovo” skyrių norisi verkti. Stalčiuje nebūtų šūsnies popierių su niekur nevartojamos kalbos gramatika. Ir apskritai, kai pagalvoji, kas būtų buvę be Tolkino, supranti, kad nebūtų buvę tų milijonų, kurie elgiasi taip pat kaip aš, neegzistuotų ir ta didžiulė minia, kuri be Tolkino į literatūrą net kreiva akimi nebūtų pažiūrėjusi. Kas žino, tai gal ir visas pasaulis būtų buvęs kitoks? Spėlioti galima (bet nepersistenkime…), tačiau prieš spėliodami, nors pats Tolkinas tikėjo, kad, norint suprasti kūrinį, visai nebūtina pažinti jo autorių, trumpai pažvelkime į jo gyvenimą.
Gimė Ronaldas (šiuo vardu rašytojas dažniausiai naudodavosi) 1892m. sausio 3-iąją Pietų Afrikoje, Bliumfonteno mieste, kur tuo metu dirbo jo tėvas Arturas Tolkinas. Tačiau visa jo vaikystė prabėgo Didžiojoje Britanijoje, kur po ankstyvos tėvo mirties gyveno drauge su motina Meibele Safild-Tolkin ir broliu Hilari Arturu Rueliu. Deja, motina taip pat mirė nuo diabetinės komos, kai mažajam Tolkinui tebuvo 12, todėl brolius ėmėsi globoti pažįstamas kunigas - tėvas Frensis Morganas. Mokėsi JRRT (taip paprastai trumpinamas jo vardas, kartais tolkinistai pavadina jį Author, Professor, Prof T, Sub-creator ir kitaip) Karaliaus Edvardo mokykloje, Šv.Filipo pagrindinėje mokykloje ir Oksfordo universitete. Baigęs studijas 1915-taisiais Tolkinas tapo britų armijos kareiviu ir, deja, pateko į Somos mūšio baisumus. Karas smarkiai jį paveikė, turėjo nemažai įtakos vėlesniems literatūriniams darbams. O jų užuomazgos gimė jau tada, 1917-taisiais, kai praleido kone metus ligoninėje dėl po karo patirto šoko. Būtent tada buvo apmestos ,,Dingusių istorijų” (dabar pirmi du ,,Viduržemės istorijos” tomai, taip pat keletas istorijų, įtrauktų į ,,Silmarillion”) gairės. Tačiau lygiai tuo pat metu vystėsi dar viena Tolkino gyvenimo drama – jo meilė Editai Brat, su kuria susipažino dar būdamas paauglys ir bendravo ne vienerius metus, kol pagaliau, įveikę globėjo kunigo pasipriešinimą, jie susituokė 1916-taisiais. Kartu jie susilaukė susilaukė keturių vaikų: sūnų Džono, Maiklo, Kristoferio (pagrindinio tėvo darbų redaktoriaus ir publikuotojo) bei dukters Priscilos.
Tolkinas buvo komunikabilus žmogus. Dar Karaliaus Edvardo mokykloje jis susipažino su K.Vaismanu, R.Q. Džailsonu ir Dž.B.Smitu. Jų ketvertukas buvo grupės, vadinamos TCBS (Tea Club and Barrovian Society – jie dažnai gerdavo arbatą Barrow’o parduotuvėje Birmingeme), siela. Deja, Smitas ir Džailsonas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Vėliau apie karo metu patirtas nuoskaudas Tolkinas rašė: ,,Išties reikia pačiam pakliūti į karo šešėlį, kad visiškai pajustum jo slėgimą. <…> jaunystėje būti užkluptam 1914-tųjų buvo ne mažiau gąsdinanti patirtis nei būti įtrauktam į 1939-tuosius ir vėlesnius metus. Iki 1918m. visi, išskyrus vieną, mano artimi draugai buvo žuvę.” (,,Įžanginis antrojo ,,Žiedų valdovo” leidimo žodis”). Tačiau draugų būta ir vėliau: kita įžymi draugija, kuriai priklausė Tolkinas – ,,Inklingai” (arba ,,spėliotojai”). Be draugijos pradininkų Tolkino ir jo draugo K.S.Liuiso (kito garsaus rašytojo – plačiai žinomos jo ,,Narnijos kronikos”) ,,Inklingams” priklausė Oksfordo universiteto šviesuoliai V.Liuisas, R.E.Heivardas, O.Barfildas, H.Daisonas, vėliau prisijungė Č.Viljamsas. ,,Inklingai” veikė kaip neoficiali rašytojų kritikų grupė, kurios nariai susirinkimuose garsiai skaitydavo savo kūrybą ir laukdavo pastabų. Tais laikais, kai religija jau nebebuvo madinga, išskirtiniu ,,Inklingų” bruožu tapo jų aistringas potraukis į krikščionybę ir religiją apskritai. Tolkinas buvo katalikas (beje, katalikiškoji filosofija atsispindi jo kūryboje), Liuisas – anglikonas, Viljamsas – anglikonas mistikas su polinkiu į okultizmą ir ceremoninę magiją, Barfildas – antroposofistas... Šie religingi vyrai instinktyviai linko į mitologiją – mitą kaip tiesą, o ne kaip visuotinai priimtą melą.
Pagal išsilavinimą Tolkienas buvo mokslininkas lingvistas. Jau ankstyvoje jaunystėje jis susižavėjo lotynų bei vokiečių kalbomis, iš to kilo jo meilė graikų, senajai anglų ir velsiečių kalbai. O štai prancūzų kalbos skambesio Tolkinas nemėgo jau nuo vaikystės (orkų kalbos fonetika kiek primena prancūziškąją…). Jis net savarankiškai iš savo bendraklasio atsitiktinai rastos gramatikos išmoko mirusią gotų kalbą. Kalbas kurti Tolkinas taip pat pradėjo anksti, ir iš žaidimo tai pamažu virto moksliniu interesu. Studijų metais jį ypač sužavėjo suomių kalba, kuriuos elementų nemažai sutinkame jo dirbtinėse kalbose (žr. ,,Kokiomis kalbomis kalbama Viduržemeje?”). Kaip rašoma Tolkieno nekrologe, jis turėjo ,,unikalų sugebėjimą įžvelgti kalbą poezijoje ir poeziją kalboje”, t.y. tą patį kūrinį galėdavo vertinti ir lingvistiniu, ir literatūriniu požiūriu. Tolkienas domėjosi ne tik lingvistika, bet ir mitologija (,,Inklingų” bruožas!), literatūros tikslais ir prasmėmis, ypač istorijomis, epais, pasakomis (visa tai ryškiai atsispindi ,,Žiedų valdove”). Kažkada jis buvo susidomėjęs net geologija!
Šitoks platus pomėgių spektras buvo bene pagrindinė viso dabartinio tolkinistinio sujudimo priežastis. O viskas prasidėjo būtent nuo lingvistikos – paprasčiausiai Tolkinas norėjęs, kad jo sukurtos kalbos būtų kuo tikresnės ir gyvesnės, o tai reiškia, kad jos turi turėti savo istoriografiją, etimologiją, galų gale tiesiog tautas, kurios jas vartotų. Taip atsirado Viduržemė (Middle-earth) – įvairus ir itin išsamiai aprašytas pasaulis su savita geografija, istorija, mitologija, geologija, botanika ir, žinoma, savomis tautomis.
Apie visa tai skaitykite čia, o dabar norisi tik priminti, kad pats Tolkinas sakė, jog Viduržemė yra mūsiškis pasaulis, tik kitu laiku. Tai jau sudėtingesnė tema – viena iš daugelio, kuriomis domisi tolkinistai. O klausimų JRRT paliko nemažai, todėl ir kilo šis Tolkino gerbėjų sujudimas. Mirė jis 1973-iųjų rugsėjo 2-ąją, ir iki pat mirties rašė laiškus artimiesiems, draugams, gerbėjams. Kai prieš pat mirtį nebegalėjo valdyti rankos, jautėsi pasimetęs, nes nebegalėjo daryti to, ką su malonumu veikė visą gyvenimą – rašyti.