2004 metų vasarą forumietis Alatar lankėsi Oksforde - Tolkino mieste. Siūlome paskaityti trumpą reportažą iš šios kelionės.
---
Kas po Viduržemę keliauja, kas ją atrasti bando Lietuvoje, o kam gera ir namuose skaityti - visi kažką darė, tai nusprendžiau ir aš. Turėjau neblogą progą aplankyt vieną vietą. Ji mane jau nuo kelionės pradžios tiesiog viliojo… traukė nepaaiškinama virve prie savęs… gundė užsukt.
Taigi pasitaikius progai, savaitgalį (liepos 25 d.) sėdau į autobusą ir pirmyn į Oksfordą! Taip, į Oksfordą. Vietą, kur didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Profesorius JRRT. Aplankyti vietas, kur jis mokėsi, apžiūrėti su juo susijusius kampelius, barus ir medžius… Sedėjau sau autobuse ir pasijutau, lyg Oksfordas būtų Visagalis žiedas, o aš jį glostyčiau… Tokias mintis greit išbudino kamštis greitkelyje. Tačiau apie jį neminėčiau, jei ne viena detalė: autobusui stovint kamštyje, vairuotojo pamaina baigėsi ir iš kitos pusės atvažiavo nedidelis mikriukas. Pasikeitė vairuotojai. Iš senuko (ir kodėl jis man Bilbą primena..?) vairą perėmė jaunas... Bet kad tikrai važiuoju į Profesoriaus miestą pajutau tik išgirdęs tą jaunuolį. Grynų gryniausias Pipinas - linksmas, nuolat kvatojantis plepių plepys, vis ką nors pridirbantis (tai užklius kur, tai nuvers puoduką…). Šiaip ne taip nusigavęs iki Oksfordo skubėjau apžiūrinėti miesto ir ieškoti sasajų su profesoriumi. Informacijos centre mane pasitiko švelnios užuojautos ir supratimo žvilgsnis, kai užsiminiau apie norą aplankyti viską, kas susiję su JRRT. Gavau sąrašėlį vietų bei žemėlapį, o darbuotoja dar ir maloniai nusišypsojo (lyg koks persikūnijęs Gandalfas).
Pirma patraukiau į Exeter koledžą, kur prabėgo jaunos būsimojo profesoriaus dienos.
Iš išorės net nebučiau atspėjęs, jog tai koledžas, tik ant durų ryškiai šviečiančios pažįstamos runos nuvedė mane teisinga kryptimi. Deja tą dieną viskas buvo uždaryta, ir tik išprašius man leido įeiti vidun ir padaryti kelias nuotraukas. Ant lentos kabėjo keletas skelbimų, jog koledže dažnai vyksta įvairūs renginiai, susiję su Profesoriumi… "Ne ta diena" - liūdnai pagalvojau.
Patraukiau prie sekančio objekto - Radclif camera. Didelis apvalainas pastatas, sakyčiau netgi bokštas. Jis man iškart kažin ką priminė. Nenuostabu. Profesoriui šis bokštas asociavosi su tamsos lordo buveine. Deja nepamenu, ar su Morgoto, ar su Saurono… šiaip ar taip, šio to jame yra...
Tuomet prasidėjo mano klajonės ieškant JRRT namų bei kitų koledžų. Ir vienus ir kitus radau, bet nieko įspūdingo ten neradau. Manor Road 3, kur gyveno profesorius, iš viso nėra net žymės apie tai, išskyrus ryškiai raudonas medines duris. Atrodo, jog ten kažkas dabar gyvena, bet negi aš drumsiu anglams sekmadienio ryto poilsį..?
Pajutau keistą urzgimą pilve. Supratau - anas reikalavo valgio bei gėrimo. Tiesiausias kelias - į "Eagle and baby(child)" Užėjęs į pubą radau senovišką atmosferą: aplink gana tamsu, visur medis, šalia nedidelių staliukų sėdi keletas senukų ir gurkšnoja savo elį (sekmadienį per pietus!) - tipiškas angliškas pubas… Prisėdau prie staliuko, kur kadaise sedėjo "kai kas". Ant sienos kabėjo tą liudijantis užrašas. Tiesa sakant, jame labiau buvo akcentuojamas C.S. Lewis, nei JRRT. Bet kad Inklingai čia sedėdavo, nebuvo jokių abejonių. Patenkintas užsikūriau pypkę. Vienas senukas neištvėręs paklausė: "O jūs čia dėl Lewis’o ar to... Tolkieno? Mat Lewisas buvo toks ir toks..." Išgirdęs, jog dėl Tolkino, jis tepasakė "aaa..", ir nusišypsojęs lyg informacinio biuro darbuotoja toliau įniko į savo laikraštį.
Beliko viena vieta, kurią verta aplankyti. Keista, sėdėdamas autobuse, kamštyje, vis mąsčiau: "Jei man pavyks ten nusigauti, tai, vadinasi, teks aplankyti ir kapus… ir palikt kažką..." Antrasis balsas užprotestavo: "Kąąą?? Kaip tai "kažką"?? Jokiu būdu jokių kvailysčių, aš neleisiu skirtis su..."
Nuo "Eagle and Baby" iki kapinaičių kelias turėjo būti neilgas. "10min" - taip man sakė. Dar pasitikslinau bobutės, o toji man tipiškai angliškai mandagiai visko išklausinėdama (smalsi gi) nukreipė reikiama kryptim. Kelias turėjo būti neilgas... Bet kelias buvo ilgas ir šiek tiek painus. Po 40 intensyvaus ėjimo (ir kodėl gi aš nesėdau į vietinį busą?), vos bepavilkdamas kojas atsidanginau prie Wolvercote kapinaičių. Akys ant kaktos vos neištižo, kai pamačiau užrakintus vartus, dar ir su grandinėm apkabinėtus. Buvau jau belipąs per tvorą, kaip koks orkas, bet pasirodęs vietinis su tokiu mielu padaru besivelkančiom per žemę ausim maloniai parodė man kitą įėjimą. Visur buvo nuorodos, kur eiti prie JRRT kapo. Atėjęs į gana nuošalų kampelį radau....
Bereno ir Lūtijenos kapą. Be didesnės tvarkos augančios gėlės, krūmeliai (viskas pakankamai kuklu, kaip ir pats Profesorius kad buvo) bei begalės įvairiausių niekučių: žiedeliai (net ir Visagaliai žiedai), grandinėlės, apyrankės, rašteliai, žvakutės… keistas jausmas apėmė... net mano antrasis balsas nutilo ir nesipriešino, kai aš šį bei tą palikau… Pažadėjau sugrįžt. Lyg patvirtindamas mano žodžius, kaip koks milžiniškas erelis, virš galvos praskrido didelis karinis transportinis lėktuvas…
Nuostabi kelionė, gaila, jog neaplankiau viso Universiteto parko, kuriame yra pasodinti Du medžiai. žinoma, gal jie ir nėra tokie patys kaip tikrieji, bet vis gi… ką gi, juk pažadėjau sugrįžti :). O ir medeliai bus paaugę...
Reportavo Alatar
Paredagavo Starlin ir Exon